Vieną vakarą eigulys įkaušęs ėjęs namo iš ančių medžioklės. Kelyje sutikęs tokį ilgšį, poniškai apsidariusį. Bet jau iš tolo paregėjęs, kad jo viena koja kaip arklio, antra - kaip gaidžio, o užpakalyje ilga karvės uodega. Eigulys tučtuojau sumetęs, kas tai per ponas, ir pasisveikinęs:
- Labas vakaras, pons velne!
- Labas, labas, eiguly! Kur buvai?
- Ančių medžioti, pons velne!
- Kiekgi nušovei?
- Tris, pons velne!
- Kam jas neši?
- Ponams, gerbiamas pons velne!
- Ak taip! O kas tau už nugaros barkšo? - paklausęs velnias, rodydamas į eigulio šaudyklę.
- Tai čia mano pypkė, pons velne!
- Ir aš norėčiau tavo pypkės patraukti, eiguly. Ar duosi?
- Mielai, pons velne, mielai! Tik įsikąsk tą plongalį į dantis, aš tuojau pridegsiu.
Kai tik velnias apžiojęs šaudyklės vamzdį, eigulys ir paspaudęs gaiduką. Trenkęs šūvis. Velnias susiraukęs, išspjovęs šratus ir sušukęs:
- Kad tave velniai, eiguly, kokį stiprų tabaką tu rūkai!
Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.