Kartą žiemos laiku važiavo žmogus iš turgaus ir vežėsi pilną statinę silkių. Lapė, užuodusi silkių kvapą, pasivijo žmogų ir prašo:
- Pavėžėk mane kokį kelio galą.
- Negaliu, - sako žmogus. - Sunkiai važiuoju.
- Tai leisk bent kojelę į vežimą įdėt.
- Dėk jau tą kojelę.
Po kiek laiko lapė vėl zaunija:
- Leisk ir antrą kojelę į vežimą įkelti!
- Kelk tą savo kojelę, - sako žmogus.
Po valandos lapė įsiprašė vežlman su trečiąja kojele, o netrukus ėmė kaulyt, kad žmogus pavėžėtų jos ketvirtą kojelę.
Žmogus sako:
- Jau tu visa nori į vežimą įsiristi, mano ir arklys nebepatrauks.
- Ką tu, - šokosl lapė.- Aš visai nenoriu į vežimą įlipti, priimk tik tu mano kojeles ir uodegėlę, o jau aš pati pėsčia eisiu.
Žmogus nusijuokė iš lapės kalbos ir leido:
- Dėk jau tas kojelės ir uodegėlę į vežimą, o pati paskui vežimą bėk.
Lapė, į vežimą įsiritusi, visas silkes iš statinės ant kelio išmėtė, ir pati, žmogui nematant, iššoko. Tada silkes susirinko, į pagirį nusinešė ir skaniai sau ėda. Kur buvęs, kur nebuvęs
pasisuko vilkas ir pamatė lapę silkes beėdančią.
- Laba diena, kūmute, iš kur tiek žuvies beturint?
- Buvau žvejoti, - sako lapė.
- Kūmute, duok ir man paragauti.
Lapė nusviedė vilkui pačią menkąją silkelę.
- Duok daugiau, kūmute, - prašo vi1kas.- Tavo žuvelės labai skanios.
- Negaliu, aš, pati alkana. Eik, meldžiamasis, ir pasižvejok.
- O kame tu žvejojai? - klausia vilkas.
- Aš tau parodysiu, ar man gaila?
Vakare, kai visi sugulė, lapė nuvedė vilką į vieną kaimą prie prūdo ir sako:
- Kad nori žuvies gauti, kišk uodegą į eketę. O įkišęs laikyk tol, kol žuvys į uodegą sukibs.
Vilkas įkišo uodeg ir laiko. Pradėjo vilkui uodega šalti, tas
nebeapsikentęs ir sako: ,
- Kūmute, neištverslu, trauksiu uodega lauk.
- Kentėk, kūmai, kentėk, dar tik mažosios žuvelės kimba.
Valandą pabuvęs, vilkas vėl sako:
- Oi kūmute, man jau visiškai prastai, uodega dideliai šalti pradėjo. Jau trauksiu lauk.
- Kentėk, kūmai, kentėk, kol didžiosios žuvys ims kibti.
Vilkui bekenčiant, ir eketė užšalo. Jau ir aušti pradėjo;
vilkas lape! sako:
- Ar jau galiu traukti uodega laukan?
- Jau gali, - sako lape.
Traukia traukia vilkas uodega, mato -. ištraukti nebegali.
- Kūmute, tu mano uodega įšaldei,÷- nesavu balsu sustaugė vilkas.
- Kas, ar aš, meldžlamasis? Tai didelės žuvys sukibo, užtat ir nevalioji ištraukti.
Kiek besirangė vilkas, kiek besitampė - uodega ne iš vietos. O lape dūmė tolyn nuo prūdo ir, bėgdama per kaimą, šaukia:
- Bėkit, bėkit, kiemionys, vilkas visas jūsų žuvis prūde sugaudys.
Lapė sukėlė didelį klegesį: subėgo viso kaimo bobos vilko mušti: kas su pečiadengte, kas su šluota, kas su skujine, kas su liže, kas su pagaliu degančiu, kas su kočėlu, kas su kultuve - vis vilko kailio skalbti. Vilkas, pamatęs tokią daugybę bobų atbėgant, o visas bobas su įrankiais, pabūgo, mato, kad čia nebus dorybės, sukos į ,rinkį kaip vijurkas, traukė uodegą lauk, ,kiek bevaliodamas. Uodega nutrūko, pats vilkas, pakol šalin pabėgo, gavo keletą smūgių per šonus, o uodega liko eketėj, žuvimis apkibusi. Bėga vilkas, iš apmaudo staugdamas, lapės ieškoti, už nuoskaudą keršyti. O ta, boboms prie prūdo sulėkus, aplakstė trobas, apšniukštinėjo pečius ir, radusi kepamų dešrų, susimaustė jant kaklo, užsinešė ant apsnigto šieno kūgio ir ėda..
Atsekė ją vilkas pagal dešrų kvapą ir klausia:
- Oi kūmute, kam tu mane apgavai? Ir uodegos netekau, ir žuvų negavau.
- Kas, ar aš? - sako lapė. - Reikia mokėti žvejoti.
- Ką ten valgai taip gardžiai? Mesk ir man kąsnelį, - net seilę ryja lšbadėjęs vilkas.
- Pati esu alkana, tai traukiu savo žarneles ir ėdu. Še kąsnelį.
Lapė numetė dešros kąsnelį, vilkas kapt prarijo, - gardu, nėr ko sakyt.
- Ar aš galėčiau savo žarnelių paėsti? - klausia vilkas.
- Žinoma, -galėtum. Tik čia pilvą prasirėžk ir trauk.
Vilkas prasirėžė, bet žarnelių jam neteko paragauti – ėmė ir pastipo.
O lapė dar ilgai gudrybėmis vadavosl, kol žmogus iš jos kailio lapinę pasisiuvo.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
