Vilko bajorystė

Vilkas gyrėsi, jog jisai yra kilęs iš bajorų giminės, o šuo jį vis vadino mužiku. Kartą vilkas atnešė savo dokumentus, kad jis nėra mužikas, ir liepė šuniui juos perskaityti.

Šuo, būdamas nemokytas, nunešė tuos popierius katei. Katė tuo metu neturėjo laiko skaityti ir padėjo dokumentus ant krosnies. Tie dokumentai buvo riebaluoti, ir pelės, juos suradusios, į skutelius sugraužė.

Vilkas, atėjęs pas šunį, liepė grąžinti dokumentus. Šuo nuėjo pa katę. Katė užlipo ant krosnies – kaip tik rado peles dokumentus bedraskant. Katė puolė peles, šuo – katę, o vilkas, sutikęs šunį, vis liepia jam atiduoti bajorystės dokumentus.

Dar ir šiandien jie visi nesutaria. Katė davė sau žodį: kur tik sutiksianti pelę, tuoj suėsianti. O šuo taip pat tebeturi pyktį ant katės: kai tik pamato katę, tuoj nori pagauti. Katė gaudoma bėga ir bėga – vis dokumentų ieškoti.