Kartą lokys su lape susidėję nusipirko puodynėlę sviesto ir paslėpė ją po tankia egle. Paslėpė, o patys paėjo į šalį ir atsigulė snūstelti prieš saulutę. Gulėjo gulėjo, tik lapė kad suriks:
- Gerai, einu! - pakilo ir nulėkė tiesiai prie puodynės su sviestu ir kaipmat nuėdė gerą trečdalį;
Grįžo lapė pas lokį, o šis ir klausia, kur ji buvusi ir kodėl jos snukis blizga.
Lapė sako:
- Negi tu nesupratai, aš buvau pakviesta į krikštynas.
- Ak va kaip! O kuo vardu vaikas?
- Paviršėlis, - tarė lapė.Vėl jie sugulė, ir vėl lapė pašokusi suriko:
- Gerai, einu! - ir kuo greičiau prie puodynės. Šį kartą ji taip pat pasistiprino kaip reikiant, o kai sugrįžo, lokys vėl paklausė, kur ji buvo dingusi.
- Negi tu nesupratai, kad aš vėl buvau pakviesta į krikštynas, - sako lapė.
- O kuo vardu vaikas?
- Puselė,— atsakė lapė.
Lokys pagalvojo: „Koks keistas vardas", - bet nesuko sau galvos, ėmė žiovauti ir kaipmat užmigo. Nusnūdo jis truputėlį, ir vėl atsitiko kaip anksčiau. Lapė pašokusi suriko:
- Gerai, einu! - ir puolė prie puodynės. Sugrįžo ji pas lokį ir vėl pasakė buvusi krikštynose, o lokiui paklausus, kuo vardu vaikas, atsakė:
- Valgyk ligi dugno!
Vėl jie sugulė pamiegoti, o paskui drauge nuėjo prie puodynės, ogi žiūri - sviesto joje lyg nebūta. Lokys ėmė plūsti lapę, o šioji - lokį. Lokys sako, kad kol jis miegojo, lapė visą sviestą suėdusi, o lapė jam atsako, kad jis suėdęs, kol ji miegojusi.
- Žinai ką, - sako lapė, - dabar mes patikrinsim, katras mūsų suėdė sviestą. Gulkimės vėl pamiegoti prieš saulutę, o kai nubusim, pasižiūrėsim, katro užpakalis blizga - tas ir bus suėdęs sviestą.
Aišku, lokys tučtuojau sutiko - jis mat žinojo, kad neėdė sviesto, - ir ramiausiai užsnūdo prieš saulutę. O laputė tuo tarpu patyliukais nusėlino prie puodynės, sugrandė likusį sviestą ir grįžusi ištepė juo lokiui užpakalį, o pati lyg niekur nieko atsigulė. Pabudo jie, o sviestas nuo saulės ištirpęs - ir pasirodė, kad sviestą suėdė lokys.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
