Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnum po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių motiną. Broliai išvažiavo karan. Elenytė atliko namie.
Ilgai ji laukė brolių. Perėjo devyneri metai, o jų kaip nėr, taip nėr. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo brolių ieškotų. Važiuoja, važiuoja ir nežino, ar toli jos broliai, ir ėmė dainuoti:
Sužvink, kumelėle,
Sužvink, juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūneliai,
Ten mano devyni broleliai!
Sužvingo kumelė, ir Elenytė iš tolo, iš užu šimto mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė nuvažiavo ton pusėn, iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiūri – atbėga kiškelis ir sako:
– Elenyte, pavėžėk mane, atsiveja mane šaulys su skalikais!
Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo ratuosna. Skalikai prabėgo pro šalį.
Važiuoja ji toliaus ir privažiuoja laumę. Laumė važiuoja geldoje, kiaulę pasikinkius, žarnomis įsivadelėjus, bjauriais apsitaisiusi skarmalais. Važiuoja jiedvi toliau ir privažiuoja dvi upi. Laumė ir sako:
– Elen Elen, eiva pasimaudytų! Šitoj upė pienu teka, anoj krauju verda.
O kiškelis sako:
– Elenyte, laumės neklausyki! Šitoj upė krauju verda, anoj pienu teka.
Laumė papykus griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Bet Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytus.
Važiuoja toliaus ir vėl privažiuoja dvi upi. Vėlek laumė šaukia:
– Elen Elen, eikš maudytus! Šitoj upė pienu teka, anoj krauju verda.
Kiškelis sako:
– Elenyt, neik: šita upė krauju verda, anoj pienu teka.
Laumė papykus išlaužė kiškiukui kitą kojytę, o Elenytė paklausė kiškiuko ir nėjo maudytis.
Vėl važiavo toliau ir vėl privažiavo po dvi upes. Kiškiukas vis neleidę Elenytės maudytus. Laumė išlaužė jam trečią ir ketvirtą kojytę, ant galo nusukė galvytę, ir kiškiukas numirė. Vėl privažiavo dvi upes. Laumė Elenytę vadina maudytųs kraujo upėn. Bet nebebuvo kam persergėt Elenytę, ir ana nuėjo su laume maudytųs. Laumė greičiau iššoko iš upės, užsidėjo Elenos rūbus ir insėdo jos vežiman. Elenytei nebuvo kas daryt – ana turėjo užsivilkt laumės laskanom. Ji intsisėdo geldon ir važiuoja. Laumė drūtu balsu sugiedojo:
Sužvink, kumelėle,
[Sužvink], juodbėrėle:
Kur tavo devyni sūnai,
Tę mano devyni broliai.
Kumelėlė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Laumė liepė Elenytei užgiedot. Elenytė sugiedojo – ir sužvingo kumelėlė. Iš tolo sužvingo devyni kumeliai viškai nebetoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusėn. Broliai jos nepažino, mislijo, kad jų sesuo, bet labai dyvijosi: jų sesuo Elenytė buvo labai graži, o šita buvo tokia baisi, drūta.
– O čia mano piemenė, – pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę. Broliai jos nepažino, bet norėjo priimti pakajuos. Laumė nedaleidė ir sakė, kad ana eitų naktį arklių ganytų. Broliai pa sodino laumę užu stalo, čestavojo, girdė midum ir vynu, o Elenytė nuėjo arklių ganytų. Elenytė, ganydama arklius, verkė ir gailiai dainavo:
Laumė ragana midų vyną geria,
Brolių sesiulė žirgelius gano.
Paskui vėl uždainavo, žiūrėdama ant pilnačio mėnesio:
Oi mėnuli mėnulėli,
Pasakyk, ką danguj veikia Mano tėveliai.
Ir mėnulis jai atsakė:
Tavo tėvelis midų vyną geria,
Tavo motutė gijas daro.
Laumė ragana išėjo ant gonko ir suriko drūtu balsu:
Tavo tėvas mėšlą mėžia,
Tavo močia skiedas renka.
Broliai išgirdo giedojimą Elenytės, jiems labai patiko, ir kitąnakt vyresnysai brolis nuėjo draug ant arklius, kad paklausytų jos dainavimo. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Kitąnakt nuėjo kitas brolis; anas teip pat užmigo ir negirdėjo dainavimo. Teip ėjo visi broliai iš eilios, bet nei vienas negirdėjo. Ant galo priėjo eilia jaunesniajam broliui. Anas atsigulė ir nudavė, kad miega. Tada Elenytė pradėjo kaip kasnakt verkti ir uždainavo:
Laumė ragana midų vyną geria,
Brolių sesiulė žirgelius gano.
Paskum brolis pasakė Elenytei:
– Paieškok man galvą.
Elenytė ieškojo galvą, ir brolis pajautė, kad iš jos akių krenta ašaros ant jo galvos. Tuom laiku kažin kas sužibėjo ant jos rankos, ir brolis pažino Elenytės žiedeli, katrą jai motutė paliko. Brolis apsidyvijęs paklausė, iš kur tas žiedelis. Elenytė visa jam apsakė.
Ant rytojaus broliai ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durim, paskui nuėjo pas laumę ir sako:
– Einam, sesiul, po sodą pasivaikščiotų.
Laumė išėjo. Pamačius arklį po durim, suriko:
– Ko gi čia toj kumelė stovi?
Broliai atsakė:
– Sušerk jai, sesiul, su ranka, tai nueis.
Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:
– Šerk su kita ranka, tai toj atšoks.
Laumė sušėrė – ir kita ranka prilipo. Ana spyrė su koja –ir koja prilipo, spyrė su kita – ir kita prilipo. Broliai sako:
– Šerk, sesiul, pilvu, tai atšoks rankos ir kojos.
Laumė sušėrė – ir visa apilipo. Tada broliai sakė kumelei, kad nuneštų ją ten, kur saulė neužušviečia ir vėjas neužupučia, joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda, paskum vyno upėje nusimazgot, šilko pievoj nusivoliot ir pagrįžt namo. Kumelėlė teip ir padarė. O broliai ir sesuo laimingai gyveno ir dabar da tebegyvena, jeigu dar nenumirė.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
