Čigono pokštas

Vienas žmogus labai nekentė čigonų. Jeigu pas jį užeidavo čigonas ar čigonė, tai jis išvydavo.Kartą taip pasitaikė, kad namuose liko tik tas vienas ūkininkas. Ir šit ateina čigonas.
Žmogus norėjo čigoną išvyt, bet tas sako:
- Kam tu varysi mane? Aš pats išeisiu. Aš, žmogau, parodysiu tau vieną pokštą. Už tą pokštą tu mane paminėsi visą savo gyvenimą. Kiek kainuoja šitas tavo pastatas? - rodo į kluoną.
- Na, šimtas auksinų, o kad du šimtai, tai labai gerai. O jau kad trys šimtai auksinų, tai ir dėkui pasakyčiau, - sako žmogus.
Ćigonas padavė jam tris šimtus auksinų. Priėjo prie kluono ir uždegė jį iš visų keturių kampų. Įsiliepsnojo kluonas, jau kaip griūt, tik čigonas sušuko:
- Vot tak!
Siena kaip mat nustojo degt, ir kluonas stovi kaip stovėjo.
Žmogui dyvai. '
Čigonas ir kitąkart pakartojo šitą pokštą.
- Kad taip aš padaryčiau, - sako žmogus. Ir anas prie čigono padegė ir, kai įsiliepsnojo, tai pasakė: ,,Vot tak!“- ir nustojo degt kluonas užgeso.
Žmogus patenkintas, kad išmoko daryti tokį pokštą. Čigonui pinigus atidavė, dar ir paltį lašinių padovanojo.Kai atėjo pati, tai jis ir pačiai parodys, kokį pokštą moka padaryt. Priėjo ir uždegė kluoną. Pati rėkia ant jo, o jis juokias. Kluonas dega. Atbėgo žmonės gaisro gesinti - jis neduoda. Kai jau gerai įsiliepsnojo, jis rėkia:
- Vot tak!
Nepadeda.
Jau rėkė rėkė, kiek galėdamas, net išraudęs:
- Vot tak! Vot tak! Vot tak!
Bet niekas nesidaro- negęsta kluonas. Taip ir sudegė.