Saulės marčios

Vieną kartą gyveno senelis su senele.
Jiedu turėjo penkiolika sūnų, o dukteris tik dvi, Ievą ir Liepą. Mergaitės buvo jauniausios, užtat tėvai ir broliai jas labai mylėjo.
Kartą vidurvasarį, visi plušo lauke, o dukterys vienos liko namie. Ir išėjo į mišką aviečių rinkti.
Beuogaudamos jos nuklydo tankumynėn.
Ir ten per susipynusias šakas niekaip išeiti negalėjo. Pavargo, išalko, nori grįžti namo, bet jau kelio neranda.
Staiga šviesiau pasidarė. Pro medžių viršūnes pamatė, kad ugninis takas ligi pat dangaus nusidriekia, o ten viršuje raudona saulė šviečia.
Paukščiai, žvėrys ir vabalai, visi, kas tik gyvas, skuba lekia į tą pusę. Ir išgirdo balsus:
— Atvyko Saulės sūnūs!
— Saulės sūnūs nuotakos sau ieškosi. . .
Ir paklydusios mergaitės taip pat užsigeidė pamatyti, kaip atrodo tie Saulės sūnūs.
— Bėkim arčiau pasižiūrėti! — tarė Ieva.
— Sugrįžusios turėsime ką papasakoti tėvams ir broliams. Iš ten gal ir kelią greičiau į namus rasime.
Aplink tą skaisčios šviesos pluoštą jau buvo didelė kamšatis. Visi girios gyventojai ten sugužėję. Medžių viršūnės, krūmai, žolės ir gėlių žiedai linko ir sviro į tą pusę.
Kiek toliau, melsvo rūko apsiausta, stovėjo karieta. Mergaitės negalėjo atspėti, ar ji iš aukso buvo, ar iš deimantų, o gal iš vėjo įpūstų žarijų? Koks gražumas ir šviesumas. Aplink suraizgytos vaivorykščių juostos. Mergaitės negalėjo atitraukti savo akių. Žiūri ir vis žingsnis po žingsnio arčiau slenka. O gal tik karieta prie jų vis arčiau riedėjo. Beliko taip arti, kad rodos ištiesk ranką ir jau pasieksi kraštą. O karietos durys atidaros. Bet viduje tuščia. Priekinėje sėdynėje rūksta du angliukai. Kur gi būtų Saulės sūnūs? Vien paukščiai aplink lekioja, apgulę ir duris ir stogą. Bet niekas jų nevaiko.
Ieva ir Liepa svajojo, kaip būtų gerai ten valandėlę pasėdėti minkštuose krėsluose! Kas gi atsitiks? Nieko aplink nėra.
— Lipam! — susižavėjusios ištarė ir įlipo.
— Kaip gerai čia pailsėti! — tik linguoja, supasi. . . — Kaip smagu!
Bet staiga, lyg nubudusios, mato, kad kyla vis aukštyn ir aukštyn. Pasimatė tėvų namai, pieva, upė. Bet greit viskas dingo. Nebėra nei miško, nei paukščių, nebesimato nė žalios žemės.
—- Kur dabar mes esam? — išgąsčio pagautos pravirko.
— Lekiam į Saulę, pas mūsų gerąją motiną!— kažkas atsakė.
Ieva ir Liepa nusišluostė ašaras ir mato, kad vietoj gruzdančių angliukų priešakyje urdi du gražūs jaunikaičiai.
— Aš esu Saulės sūnus ir vadinuosi Skaistutis, — prisistatė pirmasis.
— O aš jo brolis ir vadinuosi Kaistutis, — nusilenkė antrasis.
Iš nustebimo mergaitės ir žadą prarado.
Bet kalbėti jau nebuvo kada, nes karieta įriedėjo į šviesių rūmų kiemą.
Viešnių pasitikti išėjo Saulė. Ji pasveikino mergaites ir paklausė:
— Ar sutinkate būti mano marčiomis?
Mergaitės atidžiai pažiūrėjo į Skaistutį ir Kaistutį. Jie stovėjo išsitiesę visu ūgiu ir atrodė tokie gražūs, tokie gražūs, kad abi net nedvejodamos atsakė:
— Sutinkam! Tik norėtume dar atsiklausti tėvus ir gauti jų pritarimą.
— Puiku! — nusišypsojo Saulė. — Tai būtinai padarysime. O dabar prašome prie stalo pasistiprinti ir atsikvėpti po kelionės, — pakvietė į vidų.
O ten valgių valgių! Nesimatė nei kur jų pradžia, nei kur galas. O skanumas! Ką tik paima, tas tirpsta burnoje.
Po pietų Saulė įvedė jas į drabužinę, kur kabėjo eilių eilės puošniausių rūbų, ir tarė:
— Išsirinkite, martelės, sau rūbus, kurie jums labiausiai patiks.
Ievai ir Liepai akys raibo. Viena suknelė graži, o šalia jos kita dar gražesnė. Imtų šitą liemenę, bet greta dar puikesnė. Sijonai ir siauri ir platūs ir klostuoti. O kiekvieno medžiaga vis kitokia. O spalvų negali nė išvardinti. Galiausiai užsimerkusios jos apsivilko tuo rūbu, kuris po ranka pakliuvo.
Panašiai buvo ir su papuošalais. O kai apsirengė, Saulė tarė sūnums:
— Veskit mano marteles dabar į sodą ir gėlynus. Aprodykite joms rūmus, tegu pasirenka sau, kur norės gyventi!
Ieva su Skaistučiu, Liepa su Kaistučiu eina ir eina. Rūmuose kambarių galo neranda.
Koks buvo Saulės namų nuostabumas! Tokių grožybių žemėje nebuvo.
Pagaliau Ieva pailso ir sako:
— Grįžkim atgal, jau aš pavargau.
—Pilis apvali, o čia tik pusiaukelė. Tad verčiau eikim pirmyn, — pasiūlė Skaistutis ir paėmė Ievą nešti ant rankų.
Iš rūmų išėjo į sodus. Ten buvo gailsybė nematytų medžių ir vaisių. O galo taip pat nesimatė.
— Jau aš pavargau! Grįžkim atgal! — nebeištvėrė ir Liepa.
— Sodai auga ratu, o nuo čia iš abiejų pusių vienodas atstumas iki namų. Tad žygiuokim pirmyn, —tarė Kaistutis ir paėmė Liepą nešti ant rankų.
Apžiūrėti gėlynus mergaitėms buvo lengva, nes sužadėtiniai jas nešte nešė ant rankų.
Bet Ievai vis tiek pasidarė ilgu, ir ji paklausė:
— O kada bus vakaras?
— O kas tai per daiktas? — nustebo Skaistutis.
— Kai Saulė leidžiasi, tada būna vakaras, — paaiškino Liepa
— O kaip tai atsitinka? Kur mūsų motina Saulė gali nusileisti? — susidomėjo abu.
Jie net įsivaizduoti negalėjo, kas tai yra rytas, kas naktis ir kas tamsa. Taip šnekučiuodami jie prisiminė žemę ir užsigeidė ją vėl aplankyti. Tuoj nubėgo pas Saulę ir prašo:
Leisk mums vėl vykti žemėn!
— Gerai, — neprieštaravo Saulė, — keliaukite sveiki. Tik jūs, mergaitės, — kreipėsi į Ievą ir Liepą — parvežkite namiškiams lauktuvių.
Skaistutis su Kaitučiu skubiai Šoko kinkyti žvaigždžių ratus, o Ieva su Liepa įniko rinkti iš Saulės skrynių dovanas. Kiekviena paėmė po batų porą tėvui, po skarą motinai ir marškinius broliams.
Važiuojant iš kiemo, Saulė dar perspėjo marčias:
— Dovanas atiduokit tik tam, kam jas paskyrėt! Šiukštu, pačios nebandykit autis batais, gaubtis skara ar vilktis marškiniais!
Mergaitėms ir mintis neatėjo į galvą, kad išdrįstų tėvams ir broliams skirtas dovanasduoti kam nors kitam arba pačios jomis naudotis. Todėl joms šis perspėjimas pro ausis praslydo.
Visi atsisveikino su Saule, pažadėjo greit sugrįžti ir laimingi iškeliavo žemėn.
Karieta sustojo netoli nuo avietyno. Bet keista! Skaistutis ir Kaistutis čia žemėje, vėl pavirto rusenančiais angliukais ir primygtinai prašė nuotakas ilgai negaišti tėviškėje. Šios čiupo ryšulius ir tekinos pasileido namo.
Greičiau, greičiau! Oi, kaip buvo pasiilgusios tėvų ir brolių! Kiek daug turės jiems papasakoti! O per mišką bėgti ne taip jau lengva. Ir takai užžėlę, ir jau visai kitaip atrodė.
Pagaliau išniro gimtoji sodyba. Bet kas tai? Vietoj senos, pakrypusios lūšnelės stovi nauja, didelė gryčia. Ir kiti trobesiai nebe tie, kokius paliko. Bene dosnioji anyta Saulė iškrėtė malonų pokštą? Juk ji tokia turtinga!
Gal iš savo valdų atkėlė čia kelis namus? Bet kodėl niekas neskuba jų pasitikti? Pro langus sužiūro nepažįstami veidai. Įeina vidun — nėra a nei motinos, nei tėvo, nei brolių.
Mergaitės pasisakė kas esančios, išvardino brolius, bet žmonės tik gūžčiojo pečiais ir tvirtino, kad tokių vardų negirdėjo. Nejaugi būtų paklydusios? Bet kaimas tas pats, atpažįsta slėnį, upę, laukus ir pievą. Tai kas gi čia dedasi ?
Netikėtų atvykėlių subėgo pasižiūrėti kaimynai. Atgūrino ir vienas senukas. Besiklausydamas kalbų, jis ištarė:
— Ogi mano senelis turėjo keturiolika brolių ir dvi seseris: Ievą ir Liepą. Bet jos vieną vasarą dingo girioje. Veltui tėvai ir broliai jų ieškojo. Tikriausiai žvėrys jas sudraskė.
Senelis palingavo galvą, atsigręžė į mergaites ir tarė:
— Nuo to laiko praėjo daugiau negu šimtas metų. Tai iš kur jūs atsiradot dabar tokios jaunos ir gražios?
— Gal jos laumės? O gal. . . — kilo sąmyšis.
Mato Ieva ir Liepa, kad niekas jų nepasiilgo. Ir nebėra jau artimų giminių. Staiga atsiminė savo sužadėtinius ir atsisveikinusios bėgo miškan. O Saulė jau nukrypo vakarop, jau temo. Šūkauja, ieško ir neranda nei karietos, nei Skaistučio, nei Kaistučio. Per ilgai jos sugaišo namų ieškodamos.
Užklupo juoda naktis. Vilkai kaukia. Baugu. Išėjo palaukėn. O šalta, rasa kojas gelia.
Ryšuliuose yra batai, yra skaros, yra ir daug marškinių broliams. Dovanas dalinti jau vis liek nebėra kam. Liepa apsiavė batais ir. . . kojos įklimpo į žemę. Nebežinodama ką daryti, Ieva stvėrė motinos skarą ir nubalo, su sutvisko balta kaip sniegas. Liepa apsivilko jaunesniojo brolio marškiniais ir sužaliavo, sulapo jo, ištyso aukšta, liekna ir šakota.
Rytą atsikėlę žmonės žiūri, palaukėje auga du nauji medžiai. Ir pavadino pasirodžiusių mergaičių vardais — vieną Ieva, o kitą Liepa.
Taip iki šiai dienai žaliuoja Ieva ir Liepa ištisą vasarą. Viena apsidengusi brolių marškiniais. Ir pražįsta viena baltai, o kita geltonai, kaip motinai skirta skara. O iš tėvui skiriu batų jau kojų niekada neištraukia.