Velnias ir boba

Vieną kartą anksti ryta ėjo boba į miestą. Jai reikėjo eiti pro malūną. Užėjo ant tilto, žiūri - eina velnias verkdamas. Boba klausia:
- Ko tu, velne, verki? Juk velniai niekada neverkia.
- Ir tu verktum, kad tau šitaip būtų, - sako velnias.- Aš jau penkiolika metu čionai vaikščioju ir niekaip negaliu supykdyti malūnininko su pačia. Kad šiandien nesupykdysiu, mane išvarys iš pragaro.
- Ką man duosi,- sako boba,-- kad aš juos supykdysiu?
Velnias sako:
- Duosiu tau gražiausius geltonus pusbačius su auliukais. Kad supykdysi, tai šiandien pat prie tilto tau juos ir atnešiu.
Boba užėjo pas malūnininką. Rado jo žmoną namie ir sako:
- Tavo vyro galvoj yra žilas plaukas. Kad tu jo neišpjausi, tai tavo vyras pasiliks labai piktas.
- Bet kaip aš jam išpjausiu?-- klausia pati.
- Sakyk: ,,Mano vyreli, duok, aš tau galva paieškosiu, ji pridulkėjus“.

O nuėjusi pas malūninką pasaké:
- Tave žmona nori papjaut. Ji prašys tau galvos paieškot. Tu duok. Kai pamatysi skustuvą imant, tai ir šok.
Malūnininkas parėjo namo, ir prašo jo žmona paieškot galvos. Jis davė. Ji sklaido plaukus, o vyras vis žiūri. Paskui paieškojus viena ranka sklaido plaukus, o kita ima skustuvą. Vyras kaip šoko, pradėjo ją mušt!
Vakare boba eina prie tilto ir pamatė, kad velnias atneša ant ilgos karties pusbačius ir iš tolo jai kiša, o pats artyn neina. Boba sako:
- O tu, judošiau, kam taip neši?
- Tu didesnė judošius. Aš per penkiolika metu jų nesupykdžiau, 0 tu per valanda taip supykdei, kad net susimušė.