Buvo toks siuvėčius. Jisai, kaip ir kiti siuvėčiai, vaikščiodavo po žmones siūdamas. Užėjo jis in tokį didelį dvarą ir gavo ant ilgo laiko darbą. Tame dvare buvo labai didelis sodas, o tam sode buvo dvidešimts didelių milžinų. Dagirdo tas siuvėjas, kad in tą sodą niekas negali ineitie, – o jis labai mėgdavo sodo vaisius. Ilgai besiūdamas, jis vis mislija, kaip jis galėtų obuolių prisivalgytie, – niekaip negalėjo iškentėt. Pasivalgė gerai šviežio sūrio, o kas liko, tai insidėjo in kišenių ir nuvėjo in sodą. Bevaikščiodamas po sodą, pasigavo paukštuką ir tą insidėjo in kišenių. Nuvėjęs pas vyšnią, skina vyšnias. Atėjo velnias milžinas, sako:
– Ko tu čia po mūs sodą skini vyšnias?!
Pastūmė ranka siuvėją – tas net per vyšnios medį peršoko!
– Ko
on;okinėji? – tarė milžinas.
– Tai kad tu toksai drūtas, tai tu bandyk peršokt! – atsakė siuvėjas.
Milžinas šoka šoka – nė in pusę neinšoka! Milžinas nusigando ir nuvėjo pasivadyt savo kitus visus draugus. Atėję pas siuvėją, jie sako:
– Aik visai iš sodo, o kad ne, tai...
– Pažiūrėsim, katrie drūtesni! – atsakė siuvėjas.
– Tai aime kuom galėtis!
– Galim.
Pajėmęs milžinas akmenį išmetė in aukštį. Akmuo net už dviejų valandų nupuolė! Paskui reik ir siuvėjui mestie. Jis, būk ieškodams akmenį, išėmė iš kišeniaus paukštuką, kurį buvo pasigavęs, ir paleido aukštyn. Žiūri žiūri tie milžinai, kad teip ilgai nenupuola. Perėjo jau kelios valandos – ir vis akmuo nenupuola. Jau milžinai pradėjo ir nerimuot, kaip čia su juo bus!
Kits milžinas, paėmęs akmenį, sako:
– Žiūrėk, ar tu teip galėsi?
Suspaudė, kad tik in miltus pavirto. Siuvėjas išsiėmė iš kišeniaus sūrio, kurį buvo insidėjęs (milžinams rodėsi, kad baltas akmuo), kad suspaudė, tai tik vanduo per pirštus išsisunkė! Milžinai su baime nusistebėjo, kad iš akmens gal vandens išspaustie. Jiems rodėsi, kad tai reikia neinsakyto drūtumo. Vyriausias iš jų sako:
– Daryk su mumi, ką nori, tik gyvastį mūs palik!
Siuvėjas sako:
– Aš noru, kad iš šito sodo visi ko no greičiausia išeitumėt ir kad daugiau čia nepareitumėt.
Milžinai su dide malone ant to tiko, kad tik juos niekum daugiau nenubaudžia, ir tuojau iš sodo išsinešdino.
Ponas kaip dažinojo, kad jis savo dvare tur tokį galinčių, jį ko no greičiausia su dukteria suvinčiavojo, ir paliko gyvent tame dvare.
Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
