Buvo diedas su boba. Jiedu labai nesutiko. Būdavo, kasdien barasi, pykstasi, smaugia. Ir galų gale tas diedas prasikeikė, o numiręs turėjo eit į pragarą. Velniai dabar pragare jam visokias kančias daro, o jis vis juokiasi. Klausia velniai:
- Dėl ko kiekvienas žmogus pragaro kančių bijo, o tau baisiausi kankinimai - vienas juokas?
- Kaip man nebus juokas, kad aš, gyvas būdamas, turėjau tokią bobą ir nuo jos didesnes kančias kenčiau kaip čia.
Sako vienas velnias:
- Na, kad taip, aš eisiu pas tą bobą, bandysiu ją vest - žiūrėsiu, kaip ten bus su ja.
Atėjo pas tą našlę. Toji sena boba su visom keturiom už jo ištekėjo. Bet velnias po vestuvių toks miklus, toks mitrus, kad ką tik boba sugalvoja, tai jau to velnio padaryta! Bet toliau jau ir tą velnią ima nagan, jau ir ant to plūsta. Įlandino vienąsyk velnią į krosnį, kad sukrautų durpes. O kai negerai sukrovė, boba plūsdama sako:
- O tu, šėtone, kaip tu durpes sukrovei? Kad aš tau užkursiu vantą!
O velnias sako:
- Jau man galas, kad tu ir vardą mano žinai, jau man čia ne gyvenimas.
Ir bėgt tas velnias. O žmogus vežimą šieno krovėsi.
Velnias sako:
- Žmogau, susimildamas, paslėpk tu mane nuo tos bobos: aš tau duosiu krepšį pinigų.
- Eik šen, pakrausiu po šienu, - ji tavęs neras.
Velnias tuoj užšoko ant vežimo, šmakšt ir palindo po šienu, o žmogus jį apkrovė. Atbėgo boba, sako:
- Žmogau, ar nematei čia bėgant tokio žmogaus?
Žmogus sako:
- Nemačiau.
- Na, kur tas nelabasis nubėgo? Jau, - sako, - aš jo nepagausiu. Reikia grįžt atgal.
Ir nudūlino sau. O velnias išlindo iš šieno drebėdamas.
Tuojau nubėgęs atnešė žmogui krepšį aukso, o pats, nukūręs į pragarą, mirusį diedą paleido. Sako:
- Gana tau kankintis. Eik kur nori: aš irgi pabandžiau gyvent su ta boba ir turėjau bėgt.
Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
