Sustatė merga linus pirty džiovinti ir minti. Pakūrė, kūrena, pati šildos. Atėjo naktis, - ogi girdi, kad kas atšlamena už sienos.
- Merga merga, įsileisk!
Ogi tik linai ūžt visi - duris ir užgriuvo!
O lauke vis šaukia:
- Merga merga, pažadėk man savo dūšią.
Linai taip atsako:
- O! Tu taip nori lengvai dūšią išgauti! Palauk dar! Dar taip lengvai negalima. Palauk, mes tau pasakysim savo gyvenimo vargus, tai tada tau atiduos dūšią.
Tie linai, užgriuvę duris, sako:
- Ar tu žinai, kaip mums buvo gera, kai mus paėmė žmogus, išnešė per laukus, išsvaidė, išsėjo visus po vienam grūdui. Argi gera buvo kęst vėjuj, lietui lyjant?
Paskui išdygom, paaugom, ir vėl vėjas plakė ir lietus lijo. Ar gera buvo kęsti?
Kada užaugom, tai paėmė, nurovė ir suraišiojo kūliais stipriai. Ar gera buvo kęsti?
Tada sudžiovino ir ėmė kulti visokiais pagaliais, spragilais. Ar gera buvo kęsti?
Tada paėmė, išvežė laukan ir paklojo - lijo ir naktimis, ir dienomis, ir šalo... Argi gera buvo kęsti? Tada sugrėbė ir vėl surišo, suspaudė kūliais. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, įdėjo karšton pirtin ir dźiovino, - dūmuos rūkom. Argi gera buvo kęsti?
Tada įdėjo į mintuvus, ėmė maigyt kaulus, tik treška! Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė su bruktuvėm tokiom medinėm braukyti, mušti. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, ant tokių grėblių medinių ir geležinių šukavo. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, sutaršė, pririšo prie verpsčio ir vėl verpė, suko, po truputį vyniojo. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, ištempė ant sienos, apmetė, tada sudarė, suraitė. Argi gera buvo kęsti?
Tada užrietė ant tokio veleno, suraitė. Tada mušė, audė, su muštuvais mušė. Argi gera buvo kęsti?
Tada, kai išaudė, paėmė, karštu šarmu užpylė ir šutino, virino. Argi gera buvo kęsti?
Tada nunešė balon, pamerkė, tada kaip ėmė su kultuvėm velėti! Argi gera buvo kęsti?
Tada paklojo ant pievos, išdžiovino ir vėl suraitė. Argi gera buvo kęsti?
Tada paėmė, surietė tokian rietiman ir susiuvo vėl su adata. Argi gera buvo kęsti?
Tada vėl paėmė, išraitė, karpė, rėžė ir, ant savęs užsidėję, visur tampė. Argi gera buvo kęsti?
O tada vėl nešiojo, kol visai suplyšo, praskydo- jau neliko nieko. Argi gera buvo kęsti? '
Tik gaidys:
- Kakariekū!
Velnias nusispjovė ir sako:
- Eik tu skradžiai žemę su dūšia ir su linais! - ir nubėgo.
Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
