Vieną kartą gyveno sodžiuje dvi moteriškės. Viena buvo gera, o antra baisiai pavydi. Geroji moteriškė buvo labai neturtinga, turėjo sau užsidirbti duoną. Vieną kartą su savo mažu kūdikiu išėjo ji rugių rišti. Dirbdama per kiaurą dieną, užmiršo savo vaiką. Parėjusi vakare namo, nusigando prisiminusi, kad vaiką paliko lauke. ,,Jau dabar, - sako, - laumės nusmaugs mano kūdikį...“ Bėga į lauką nuliūdusi, gir- di pagiryje laumes beliūliuojant:
- Aa aa, mano vaikas...
Bijo motina arčiau eiti, kad laumės ir jos neapstotų, - krito nualpusi ir pragulėjo visą naktį. Ryte atsikėlusi, bėgo į pagirį ir atrado po beržu lopšelį pakabintą, o lopšelyje savo kūdikėlį skaniai bemiegantį, auksu apipiltą ir gražiai aprėdytą. Iš džiaugsmo nežinojo ką daryti. Pakvietė kaimynę ir parsinešė vaiką su turtais. Kaimynė iš piktumo kone sprogsta! Sulaukė vakaro, parėdė savo kūdikį gražiai ir neša į pagirį. Pati palikusi parbėgo namo. Atsisukusi paklausė, kaip laumės supa jos kūdikį, ir girdi:
- Aa aa, meškos vaikas!..Nekantriai mąsto, dėl ko neliūliuoja: ,,Aa aa, mano vaikas!..“
Vos tik sulaukė aušros, bėga kaimynės kviesti:
- Eikim, eikim, padėk šiandieną mano vaiką parnešti.
Laumės turbūt ne mažiau aukso paliko. Ateina į pagirį - randa beržą sulaužytą ir vaiką sudraskytą, o žarnas apie medį apvyniotas.
Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
