Tai atsitiko Viduklės parapijoje, už Paliepių kaimo, einant į pietus už keturių varstų nuo kaimo, kur yra pievos, daug pelkių ir tankumynų, krūmais apaugusių. Vienas kriaučius Antanas Diljonas siuvo Paliepių kaime pas ūkininką. Kai pabaigė savo darbą, ėjo namo į Viduklės miestelį. O dar buvo ne visiškai vakaras. Kai priėjo tą vietą, išėjo iš krūmų du juodi vokietukai už akių ant kelio ir ėmė aną labai prašyti darban. Sako:
- Mes tau dar geriau užmokėsime už darbą, negu mužikai užmoka, tiktai tu eik su mumis.
Taip tie ėjo pirmiau, o tas paskui. Ir netoli, už vieno varsto nuo kelio, atsirado didelis dvaras. Kai įėjo į pirmą prieangį, pamatė, kad visur buvo gražiai išrėdyta juodomis drobėmis, visos sienos išpieštos. O kada įėjo į vidų, į antrą kambarį, ten dar buvo gražiau. Padėjo ant grindų prie dviejų langų stalą pusantro sieksnio, atnešė juodą suknią, visą ritinį, kaipo statinę didumo, ir padėjo ant stalo galo. Dabar pirmasis vokietukas, kuris buvo aukštesnis, liepė kriaučiui išmatuoti surdotuką su perskeltu užpakaliu, kad galėtų uodega išlįsti. Taip tas pradėjo sukirpęs siūti. Ir kad pasiuvo, liepė toliau siūti kitą. Ir taip siuvo, iki pasiuvo penkiolika tokių vienodo dydžio surdučiukų. Sugaišo tam septynias savaites.
Valgis buvo kaip pas mužiką su kiauliena, vėdarų ir dešrų davė jam kas dieną. O kad buvo pasninko dienos, tai davė su pasninku. Arielkos ant tuščios iš ryto, per pietus ir vakare. Užkąsti pyrago su sviestu. O kada jau atėjo šventos dienos, tada po pusryčių pavalgiusiam liepia vokietukai, kad anas eitų Į bažnyčią. Kad nueina Į Viduklės bažnyčią, mato kunigą ir žmones besimeldžiant, bet nei vieno nepažįsta. Taip po mišių ir pamokslo eidavo namon. Ir niekur neužėjo, kad ir norėtų pamatyti savo pažįstamą, bet negali, turi eiti į tą dvarą pas tą volcįetuką. Kada pareina iš bažnyčios, tai anie arielkos gerai duoda ir užkąsti. Kada jau penkiolika surdutų pabaigė siūti, o pradirbo septynias savaites, tada ėmė klausti tie vokietukai:
- O ką dabar, meistruti, prašysi už tą savo darbą?
- Penkiolika pusrublių.
- Mažai tu teprašai!
Anie užmokėjo šešiasdešimt rublių ir išvedė vėlei ant to paties kelio, kur jisai buvo ėjęs. Ir palingavo tie vokietukai galvomis ir rankomis turstelėjo.
Taip tas kriaučius nuėjo į Viduklę ir visiems apgarsino savo atsitikimą. Kad sugrįžo į Paliepių kaimą, apsakė, kas jam atsitiko. Su savo pažįstamais draugais nuėjo į tą vietą, kur dvaras buvo, kur šešiasdešimt rublių užsidirbo. Ta vieta yra tuščia dabar, be dvaro, tik vieni krūmai ir pelkės.
Draugai netikėjo, kad taip galėjo atsitikti, bet kad parodė šešiasdešimt rublių sidabrinių gražių ir patsai buvo prapuolęs septynias savaites, tai tada patikėjo draugai, kad anas galėjo ten uždarbį gauti. Tam Diljono kriaučiui eidavos gerai su savo darbu, greitai pasiūdavo, ir kad kas peikdavo ano darbą, tai anas tuojaus atsakydavo:
- Aš pas velnią siuvau ir jiems įtikau, o, matai, jums įtikti negaliu!
Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
