Kartą saulei šviečiant, kiškis išėjo pasivaikščioti. Staiga jis pamatė greta savęs savo paties ir savo ausų šešėlį ir baisiai išsigando tos dviragės pabaisos. Jis ėmė lėkti kaip vėjas ir žiūrėjo siaubo apimtas, kad ta pabaisa irgi su juo kartu lekia. Ir skuto kiškelis, kaip paties velnio ar gero kurto vejamas.
Pagaliau pribėgo krūmus, įlėkė į šešėlį ir žiūri - dviragis žvėris dingęs, atsilikęs. Kiškis atsigulė ir šniokštavo, visai uždusęs nuo bėgimo.
- Tebūnie Viešpats Dievas pagarbintas ir pašlovintas, - tarė jis, - kad Jis man davė tokias greitas kojas. Jei ne, tai aš niekaip nebūčiau iš tos baidyklės ištrūkęs.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
