Kartą ūkininkas bažnyčioje klausosi pastoriaus pamokslo ir girdi tokius žodžius: ,,Bažnyčiai reikia atiduoti paskutinį, ką turi. Užtai dievas atlygins dešimteriopai.” Parėjęs namo, jis pasakoja pačiai, kokį pamokslą bažnyčioje girdėjęs, ir priduria:
— Aš manau, kad rytoj mes turime nuvesti ir atiduoti pastoriui savo paskutinę karvutę.
Pati sako:
— Ar tu šiandien per daug pągūdrėjai, ar visai sukvailėjai, bet proto tai jau nebeturi.
Vyras atsako:
— Nei pagudrėjau, nei sukvailėjau. Pastorius pasakė, kad dievas atlygins dešimteriopai. Taigi, jei aš atiduosiu savo paskutinę karvę, greit vietoj jos turėsiu dešimt. Taip mes išbrisim iš skurdo.
Pati sako:
— Kaip nori, taip daryk, tik žiūrėk, kad vaikams nereiktų badu mirti!
Vyras galvojo, galvojo, bet iš ryto vis tik nuvedė ir atidavė pastoriui paskutinę karvę. Parėjęs namo, pradeda laukti, kada dievas dešimteriopai atlygins. Laukia, laukia, bet negali sulaukti.
Galop vieną gražią dieną žiūri, kad į jo diendaržį vienuolika karvių sulėkė. Ūkininkas pribėga, užkelia diendaržio vartus ir eina arčiau pasižiūrėti. Tarp kitų karvių jis mato ir savo margę, kurią buvo nuvedęs pastoriui. Apsidžiaugęs ūkininkas pasakoja pačiai, kokia laimė juos ištiko.
— Matai, pačiute, kaip pastoriaus žodžiai išsipildė!
Po kurio laiko atbėga pastoriaus tarnai ir spiria ūkininką atiduoti tėvelio karves.
Ūkininkas neduoda.
— Juk aną sekmadienį pats pastorius bažnyčioje sakė, kad dievas atlyginsiąs dešimteriopai. Tada aš pastoriui nuvedžiau vieną karvę, o dabar turiu dešimt naujų ir vienuoliktą tą pačią. Jokios atliekamos neturiu.
Tarnai mato, kad geruoju nieko negaus. Nueina ir pasako pastoriui, kad ūkininkas karvių neduodąs. Ateina pats pastorius ir mygia:
— Ar tu atiduosi mano karves, ar ne?
Ūkininkas pastoriui sako:
— Aš jūsų karvių neturiu. Turiu tik tas, kurias dievas atsiuntė.
Jūs pats aną sekmadienį sakėt, kad dievas atlyginsiąs dešimteriopai. Aš tada jums nuvedžiau vieną karvę, o dabar turiu dešimt vietoj jos, o vienuoliktą tą pačią margę.
Pastorius ėmė ūkininką į šuns dienas dėti:
— Neplepėk, nedorėli! Sakyk, ar geruoju atiduosi karves, ar ne?
Ūkininkas ramiai sako:
— Ką? Aš tau savo karves atiduosiu? Kur girdėta?
Pastorius nueidamas sako:
— Gerai. Tada aš tave į teismą paduosiu.
O seniau teisme buvo tokia tvarka: kas pirmas pas teisėją nuėjo, tas ir laimėjo.
Taigi pastorius paduoda ūkininką j teismą. Tasai suka galvą, kaip čia pirmam pas teisėją pakliūti. Jis žino: šiaip nuvažiuosi, laiku teisėjas pirmo nepriims. Lauks, kol atsibalados pastorius.
Galvoja, galvoja ūkininkas, kol sugalvoja. Apsitaiso suplyšusiais drabužiais, apsikarsto krepšiais ir eina kaip elgeta. Nieko nemanydamas teisėjas įsileidžia jį pernakvoti. Ūkininkas nudžiugęs galvo|a: ,.Dabar tai aš tave nurungsiu!”
Ūkininkas atsigula, bet neužmiega. Klausosi, kas ką aplink šneka.
Apie vidurnaktį išgirsta ką į duris beldžiantis. Teisėjas išeina ir įsileidžia nakties svečią. Ūkininkas pasiklauso ir iš balso pažįsta pastorių. Toliau išgirsta, ką šiedu kalbasi.
Is ryto ūkininkas atsikelia ir išeina oran. Ateina teismo metas.
Pastorius sako ūkininkių:
Dabar turėsi man karves grąžinti. Aš pirmas atvažiavau pas teisėją.
Ūkininkąs sako:
— Ne, aš pirmas. Aš čia jau nuo vakar vakaro. Girdėjau, ką teisėjas kalbėjosi su savo pačia, girdėjau, kada tu atvažiavai ir ką šnekėjai su teisėju.
Teisėjas buvo priremtas prie sienos ir negalėjo nuteisti pastoriaus naudai.
Taip pastorius neteko dešimties karvių, o ūkininkas patenkintas namo parėjo.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
