Sykį susitiko Teisybė su Neteisybe, pradėjo rokuotis. Teisybė sako, kad su teisybe geriau žmonėm gyvęt an svieto, o Neteisybė sako, kad su sukimu geriau gyvęt an svieto žmonėm. Ir teip besirokuodamos [susiginčijo]. Sako Neteisybė:
– Jei ne mano bus viršus, aš statau šimtą rublių – aime in provą, o jei aš pragrajysu, tau duosu šimtą rublių, o jei tu, tai tu man duosi šimtą rublių ir tau akis išdursu.
Teip sukirto laižybas ir nuvė pas vaitą an provos. Atėjus Teisybė pasakoja savo teisybę, o Neteisybė rodo už ančio šimtą rublių: jei ji laimės, tai tau duos šimtą. Vaitas tuo suprato, ką ji jam rodo, ir sako:
– Su neteisybe geriau gyvęt an svieto. Kas meluoja, tas važuoja.
Po tokiai provai Teisybė pralaimė, turė atiduot šimtą rublių, ir abi akis jai išdūrė. Sėdi nabagė
be akių.
Atsisuko trys velniai. Viens sako:
– Aš vieną vyrą su pačia supjudžiau.
Kits sako:
– Aš išmokinau vaikus vogt ir neklausyt tėvų.
O trečias sako:
– Aš šiandie pakusiau visą karčemą pasigertie ir peštis.
O Neteisybė, išgirdus tokią velnių kalbą, sako:
– Tie jūs darbai tai vis tik nieks. Aš iš Teisybės išpelniau šimtą rublių ir jai abi akis išdūriau – jau dabar Teisybė spanga.
– Toli tau, Neteisybe, Joninių diena, – sako viens velnias. – Teisybė nė vandeny neskęsta, nė ugny nedega, jai tik broks akinių lapelių, ir jau bus vėl sveika.
O Neteisybė sako:
– O kur ji gaus tokių lapelių?
Sako:
– Kad ji sėdi pas juos, tik reik palypėt biskį aukščiau, pasiskint, pridėt prie vienos, kitos akies, ir bus vėl sveika.
Tie velniai nulėkė, o ji viską girdėjo. Tuo ji pasislinko an kalno, ėmė skint lapelius ir dėt prie akių. Pataikė tokių, kurios buvo vaistas no akių, ir išgijo. O kada jau pamatė šviesybę, sako: „Reik pasiskint tų žolelių: gal būt kam reikalingos“. Ji pasiskynė pundelį tų žolelių, susirišo ir nuvė namo.
Neilgai trukus apsirgo karaliaus duktė an akių, ir ką negydė – nieko nepadarė, ir visai apjako. Tada karalius išdavė įsakymą po savo ir aplinkines karalystes, kad jeigu koks atsirastų gydytojas o galėtų jo dukters akis pataisytie, tai atiduotų tam pusę savo karalystės. Susirinko gydytojai, žiniūnai, raganiai, pradėjo gydyt, kas tik kaip žinojo, bet nieko negalėjo pagelbėt. Karalius perpykęs liepė visus gydytojus su šluota išmušt iš dvaro. Mislio mislio karalius, bet nieko neišmislio. Atėjo sykį vienas karaliaus tarnas ir sako:
– Čia atsirado svetimžeminė kokia tai boba, pravarde Teisybė, ji nor karaliaus dukterį dykai išgydyt, tik už vieną padėkavojimą, o pusės karalystės jai nereik.
Karalius nusistebėjęs tuo nusiuntė tarnus, kad ją atvestų prie aklos karalaitės. O kaip ji tik atėjo prie karaliūnaitės, tuo patrynė akių lapeliu vieną akį – tuo pražiūrėjo, patrynė kitą – ir kita pražiūrėjo. Kaip tik pražiūrėjo, tuo ko greičiausia bėgo pas tėvą. O tėvas, pamatęs ją sveiką, bučiau ją apsikabinęs iš džiaugsmo. Čia jau ir žiniūnka Teisybė pas karalių atėjo. O karalius jos klausė:
– Kuom tave dabar apdovanot? Nori – imk mano pusę skarbų arba imk pusę karalystės.
Pasiklonio Teisybė karaliui ir sako:
– Nereik man tavo skarbų nė karalysčių. Jeigu nori, tai gali mane padaryt vyriausiu sūdžia, kad be manę sūdžios provų nepabaigtų.
Karalius tuo padarė pagal jos norą. No tosyk toj žemėj visose provose tik viena Teisybė ponavojo. O Neteisybė in tą žemę negau nė nosį inkištie. Ir tokiu būdu pergalėjo Teisybė.
Apie mus |
Atsakomybė |
Mailform
© Pasakų kampelis
