Lietuvių liaudies pasakos » Kitos » Muzikantas ir artojas
Print view

Muzikantas ir artojas

Gyveno viens tėvas, turėjo du sūnu. Viens buvo gers muzikantas, o antras – artojas. O kada tėvs numirė, nieko jiems neliko. Aina jiedu svieto vandravot. Ėjo ėjo, priėjo grįžkelę. An tos grįžkelės – stulpas, o an stulpo – parašas: „Šits kelias, kuris aina po kairei, tai kelias neteisingas, suktybių ir linksmo gyvenimo, o tas, kuris aina po dešnei, tai kelias teisybės. Katras ais tuom keliu, tai kad ir dastos linksmybes, ale tik po daugel vargų“. Atsisveikino jiedu, ir nuvė muzikantas tuo neteisingu keliu, o artojas nuvė keliu teisybės. Tas muzikantas aidams grajija, gauna ir šio, ir to, tas jau tur ir pinigų, ir duonos, o anas, aidams keliu teisybės, jau pradėjo alktie. Patiko jis savo brolį muzikantą, sako:
– Matau, turi duonos – duok man duonos.
O ans sako:
– Duok man akį išpjaut,
ai duosu bandelę duonos.
Jau be galo išalkęs – davė akį išpjaut, gavo duonos. Tą duoną suvalgė – ir vėl alkt ėmė. Priėjęs prie girios, patiko jis vėl savo brolį. Sako:
– Brolau, duok man duonos.
O ans sako:
– Duok kitą akį išlupt, tai duosu bandelę duonos.
Sako artojas:
– Jau man vis tiek raiks mirtie – pjauk ir kitą akį.
Anas išpjovė, davė jam bandelę duonos. Pavalgė duonos. Ale sako dabar viens sau: „Kur aš dabar aisu be akių?..“ Buvo netoli giria – nuvėjo in tą girią. Jau jis dabar, nematydams šviesos, apsigraibęs vieną storą medį ir atsisėdo po juo – sako: „Tol čia sėdėsu, kol numirsu“. Ale klauso – kas atlėkė ir intūpė in tą medį ir pradėjo žmogišku balsu šnekėtie:
– Na, – sako, – broliai, kas girdėt?
– Pas mus nieko negirdėt, ale čia už šito medžio yra akmuo. Kad kas tą akmenį atkastų, išbėgtų gyvas vanduo. Didžiausi ligoniai kad apsipraustų, tai visi būtų sveiki.
O kits pasakoja – sako:
– Mano karalystėj serga karaliaus vienturtė duktė. Jau ją joks gydytojas negali išgydyt. Kad kas žinotų o to paties vandenio jai duotų, tai ir ji išgytų.
Tie paukščiai patupėję vėl nulėkė. O jis – tuo graibyt tą akmenį ir teip jau atrado. Ėmė krapštyt nagais, pagaliais – ir prakrapštė tą vandenį. Jam kaip tik užtiško an akių, tuo jis praregėjo. Džiaugėsi nabagas, pamatęs šviesybę. Jau jam viskas gerai. Jis tuo prisisėmė in bonkas to vandens ir aina in tą karalystę, kur ta pana serga. Pakelėje kur randa kokį ligonį, tuo jis jį išgydo. Jis jau gauna ir maisto, ir pinigų pelno. O kad atėjo in tą miestą, kur toj karaliaus duktė serganti, užėjo pas vieną šinkorių, klausė, kas girdėt. Sako šinkorius:
– Pas mus viskas būtų gerai, tik karaliaus duktė serga smertinai ir joks gydytojas negali išgydyt.
O tas artojas sako:
– Aš mažu galėčia išgydyt.
Šinkorius kaip tik išgirdo, teip tuo davė žinią karaliui. Karalius tuo jį pavadinęs klausė:
– Ar tu galėtum išgydyt?
Sako:
– Galėčia.
– Na, tai jei išgydysi, tai aš tau ją atiduosu už moterį ir karalystę atduosu.
Jis kaip tik nuvėjęs pas sergančią, davė jai to vandens gertie ir ją apiprausė – teip tuo stojo visiškai sveika, tuo pradėjo dainuot. Kaip tik išgydė, tep tuo jį aprengė karališkais rūbais, ir teip neilgtrukus jis liko karaliaus žentu. O toliau liko karalium. Paskui karaliaudams gydė tuo vandeniu karalius ir didelius ponus.
O tas jo brolis muzikantas, labai apiplyšęs, galą gavo.

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

Apie mus | Atsakomybė | Mailform

© Pasakų kampelis

Atnaujinkite slapukų nuostatas