Lietuvių liaudies pasakos » Kitos » Eglė žalčių karalienė
Print view

Eglė žalčių karalienė

Išėjo kartą Eglė su savo seserimis vakare maudytis. Išsinėrė visos iš rūbų ir šoko į vandenį. Prisimaudžiusios, prisiplaukiojusios išlipo mergelės į krantą ir rengiasi. Žiūri jauniausioji Eglė - jos rūbuose žaltys begulįs. Prašneko žaltys žmogaus balsu - sako, tekėk už manęs, tai atiduosiu tau rūbus. Nepatikėjo Eglė, kad už žalčio tekėti jai reikės, ir prižadėjo. Žaltys iš rūbų tuoj išsirangė.

Už septynių dienų girdi Eglė - atbilda kažkas, atšnypčia karieta žalčiais pakinkyta. Privirto pilnas kiemas žalčių ir reikalauja nuotakos. Išsigando Eglė, papasakojo tėvams, kas prie ežero nutikę. Tėvai nutarė neatiduoti jauniausios dukrelės gyvatėms - aprėdė baltą žąsį, apkaišė kaip nuotaką ir įkėlė į karietą. Išrūko žalčiai su nuotaka, lekia per mišką ir girdi, kad gegutė jiems kukuoja netikrą nuotaką bevežant, o tik baltą žąselę. Supyko žalčiai ir su trenksmu grįžo atgal į Eglės tėviškę savo nuotakos reikalauti. Pabūgo tėvai ir šį kartą Eglę atiduoti - atidavė baltai aprėdytą avelę. Ir šį kartą gegutė perspėjo piršlius, kad šie gavę netikrą nuotaką namo vežasi. Visai užsirūstino žalčiai ir su dar didesniais trenksmais sugrįžo atgal. Ėmė grasintis namus sudeginti ir pelenus pavėjui išsklaidyti, jei ir šį sykį apgausią. Neliko kas tėvams daryti - atidavė Eglę žalčiams, apraudojo ir išleido. Nuvežė žalčiai Eglę ant jūros kranto, o ten jos gražus jaunuolis laukia. Jis prisipažino, kad jis ir yra tas žaltys - žalčių karalius Žilvinas.

Nusivedė jis Eglę į savo rūmus, kurie buvo jūros dugne. Žalčio rūmuose nieko netrūko, ir gyveno Eglė ten linksmai ir laimingai. Susilaukė jie su Žilvinu trijų sūnų: Ąžuolo, Beržo ir Uosio, ir mažos dukrelės Drebulėlės. Praėjo daug metų, ir pasiilgo Eglė tėviškės, savo seserų ir brolių. Prašosi Žilvino namo - o šis sako: imk, sunešiok geležines kurpes, ir galėsi sveika sau keliauti namo. Eina Eglė per akmenis, brūžina kurpes, o šios visiškai kaip naujos. Nuėjo Eglė patarimo pas seną jūrų raganą prašyti. Ši pamokė Eglę kurpes kalviui atiduoti ant savo žaizdro pakaitinti - ir kurpės kaip mat susidėvės. Eglė taip ir padarė, tačiau vis neleidžia jos vyras namo. Duoda Žilvinas Eglei šilkų kuodelį, sako: suverpsi, ir galėsi sveika sau namo keliauti. Sėdo Eglė verpti, verpia dieną, verpia naktį - nesibaigia kuodelis ir gana. Vėl bėga Eglė pas raganą. Ši liepė mesti kuodelį į ugnį į ugnyje kuodelis plykstelėjo ir užgeso, pasirodo kuodelio užburto būta. Kuodelis kaip mat susiverpė, ir prašosi vėl Eglė namo. Krimtosi Žilvinas, kad reikės žmoną išleisti, ir davė jai dar vieną darbą - ragaišį namiškiams lauktuvių iškepti. Pats paslėpė visus indus, tik kiaurą rėtį paliko. Verkia Eglė - kaipgi be indų ragaišį užmaišysi ir iškepsi? Bėga vėl pas raganą. Ragana pamokė Eglę, kai tešla rėtį užkišti, vandens parsinešti ir ragaišio iškepti. Dabar jau niekas negalėjo Eglės sulaikyti. Išeinant Žilvinas prisakė būti ne ilgiau kaip devynias dienas, o prie jūros grįžus jį šaukti vardu, sakyti jeigu gyvas - atplauk balto pieno puta, jei negyvas - tai kraujo puta.

Išėjo Eglė į tėviškę kartu su savo sūnumis ir dukterimis, o ten jos visi išsiilgę iškėlė didelę puotą. Nepastebimai bėgo dienos, ir Eglės broliai ėmė galvoti, kaip Eglės namo neišleisti. Klausė ir grasino vyriausio sūnaus Ąžuolo, kaip tėvelį grįžus šaukti, bet šis nepapasakojo. Nesakė nieko Beržas, nesakė ir Uosis. Tik mažoji Drebulėlė išsigando rykščių ir viską išpasakojo. Broliai tuoj patraukė prie jūros, pašaukė Žilviną ir užkapojo dalgiais. Praėjo devynios dienos, ir Eglė susiruošė namo. Grįžusi prie jūros šaukia savo vyrą vardu, laukia baltos pieno putos. Bet atplaukia bangomis tiktai kraujo puta. Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į Drebulę, tarė:

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę,

Kad tau išpraustų lietus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

O sūnums taip pasakė:

Stokit, sūneliai, tvirtais medeliais,-

Aš, jūs mamelė, liksiuos Eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulėlė ir šiadien mažiausio vėjelio pučiama, pradeda drebėti už tai, kad drebėjo prieš savo dėdes ir išdavė savo tikrą tėvą ir motiną.

Šios pasakos įgarsinimą galite klausyti čia.

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

Apie mus | Atsakomybė | Mailform

© Pasakų kampelis

Atnaujinkite slapukų nuostatas