Baltijos jūros gelmėse, gintaro pily, gyveno dievaitė Jūratė. Kartą ją iš miego pažadino skambi daina. Atmerkusi akis, ji išvydo dainuojantį jauną stuomeningą žvejį Kastytį. Jo mestas tinklas buvo užkliudęs rūmų bokštą. Jūratė pakvietė drąsų žvejį gintarinėn pilin. Tačiau galingasis Perkūnas, sužinojęs, kad nemirtingoji deivė pamilo Žemės sūnų, įtūžęs paskandino Kastytį ir, pasiuntęs žaibą, sudaužė prabangius Jūratės rūmus. O ją amžiams prirakino prie sutrupintos pilies vartų...
Jūratė pravirko... Jos ašaros — gintaro lašeliai — su bangomis ritosi į krantą. Kai Baltija įsiaudrina, šėlstančios vilnys išskalauja gintaro gabalėlius — Perkūno sugriautų rūmų skeveldras...
Tokia legenda. O iš tikrųjų gintaras — seniai praėjusių amžių metraštis. Uodas ar musė, medžio ar gėlės lapelis, prieš milijonus metų įstrigęs į pušų sakus, laiko ir saulės sulydytas, virto gintarinės knygos puslapiais. Kai įsisiūbavusi audra išjudina
jūros gelmėje suakmenėjusį sakų sluoksnį, drėgname paplūdimio smėly tarp susipynusių dumblių sužvilga geltoni, skaidrūs Baltijos aukso gabalėliai.
Palangos Gintaro muziejuje išvysi tūkstančius Jūratės ašarų, meistrų rankose meno dirbiniais pavirtusių.