Ji išvyksta

Karalienė Žiema į savo vežimą susikrovė snaigių prikimštus debesis, užsimojo botagu ir sniego spalvos Širmiai sužvingo griaustinio balsu.

Danguje barasi, - pamanė žmonės, - ir ten visko pasitaiko.

Pasimuistė eiklieji, nesinorėjo išvykti. Tris mėnesius jie šuoliavo po didelę teritoriją, vadinamą Dangus, kuriame kažkas sakė, kad gyvena angelai. Deja, per visą žiemos sezoną nepasitaikė nė vieno sutikti. Tiesa, Širmiai rūpinosi snaigių barstymu ir mėgavosi šėldami su Vėtra bei Speigu. Žaidė su vaikais, kurie užvertė galvas spoksojo į krintančias baltąsias ir šaltasias snaiges. Jos glusdavo prie jų rausvų skruostukų, švelniai, tarsi drėgnas vatos tamponas. Šaltakraujai nerimo. Jiems plyšo širdis prisiminus gerą laiką, tačiau išmušė valanda išvykti. Laikas gabenti ją į Šiaurę, kol Saulė nepradėjo spiginti.

Aš dar sugrįšiu, - tarė Šaltoji. Taip nuskambėjo jos pažadas kažkam, tačiau niekas jos nebeklausė. Varnos kranksėjo garsiau, upelis gurgėjo tarsi alkanas pilvas, užu kupsto lindo lauk nekantriosios mėlynakės žibutės. Įkyrus varnų kranksėjimas ją vargino, rodėsi, nieko neliko švelnaus ką prisiminti. Ji su nieko nesusidraugavo. Galbūt iš ties ji buvo per atšiauri. Visų plasnojančiųjų, ropojančiųjų širdys ilgėjosi pavasario su lietučiu, griausmingu griaustiniu bei aštrialiepsnių žaibų.

Įrašyk šį žodį ir suskaičiuok raides:

Rytoj _ _ _

Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter