Mes turėjome karvytę,
Gražią, šaunią Žalmargytę.
Ji mokėjo žolę rauti,
O kartu ir smaguriauti.
Sykį ji kažką pamatė,
Ir tuoj uodegą pastatė.
- Kas gi tai galėtų būti? -
Pagalvojo sau karvutė.
- Aaa, tai Onė ropes rauna!
- Na ir daug tų ropių gauna!
Bėgsiu ir aš pažiūrėti.
Bėgo, bet taip lemta buvo,
Ji užkliuvo ir nugriuvo,
Ir ragus sau nusilaužė,
Nuo to laiko liko Baužė.