Print view

Skerdžius kunigas

Vienas skerdžius mokėjo geras dūdeles sukti ir su dūdelėmis gražiai groti. Sykį jam begrojant, išgirdo velniukas. Klausęs, klausęs, ir taip jam patiko, kad net apsakyt sunku. Priėjęs prašo, kad jam duotų vieną dūdelę padūduoti.
- Padaryk mane kiebonu, o mūsų kleboną - skerdžium, tai duosiu.
- Gerai, padarysiu.
Kaip nuo skerdžiaus kojų nusmuko klumpės, o kiti drabužiai persimainė, ir skerdžius pasidarė kunigu, o klebonas - skerdžium. Tikras kunigas: ir mišias laiko, ir pamokslus sako. Viskas gerai. Skerdžius negali atsidžiaugti. Velnias dūdavo, dūdavo su ta dūdele, kažin kaip ir pagadino. Klebonas tuo sykiu pamokslą sakė. Beatlekiąs velnias prie jo:
- Pataisyk man dūdelę!
- Palauk, kai pabaigsiu pamokslą, tada pataisysiu, -- atsakė klebonas.
- Bet aš liepiu, ir tu turi klausyti!-- suriko velnias.
- Eik tu nuo manęs gult!
- Ar tai tu taip? Kaip skerdžium buvai, taip skerdžium ir būsi!

Velnias pasakė ir išėjo sau supykęs. Kaip matai klebonas ir negali sakyti pamokslo - nieko nežino. Nėra ką daryti, apsimetė sergąs. Kas žinos, kas ne, o burtininkas tai viską žino. Tas burtininkas pasišaukė skerdžių pas save ir klausia:  
- Ar tu nori būti kunigu?
- Noriu.
- Kai ateis pas tave velnias kaip ligonio lankyti, tai tu jam skelk per žandą, ir klausk ,,Iš kur tas balsas - ar iš tavo žando, ar iš mano delno‘?“ Jis nežinos, ką sakyti, ir turės vėl padaryti tave klebonu.
Taip ir atsitiko, beįeinąs velnias. Kai tik jis įžengė į kambarį, skerdžius tik strykt iš lovos, kadgi skels velniui
į žandą, tas net nuo žemės pašoko.  
- Ir iš kur tas balsas: ar iš tavo žando, ar iš mano delno?
Velnias nežino, ką sakyti, nes nė iš vieno delno, nė iš vieno žando negali būti balsas.
- Na, kad tu toks gudrus, tai būk vėl kaip buvęs klebonu.
Ir paliko skerdžius kunigu ligi pat mirties.

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

Apie mus | Atsakomybė | Mailform

© Pasakų kampelis