Print view

Lokys ir pelė

Lokys, Šilo Mikelis, miegojęs savo migyje žiemos miegą, retkarčiais pažįsdamas letenos ir sapnuodamas šiltą vasarą ir pilnus medaus korius. Čia pat šalia gyvenusi pelė Išdykėlė.

Kartą ji netyčia įtipenusi į Šilo Mikelio migį, laksčiusi laksčiusi, viską smulkai iššniukštinėjusi, tik šit netyčia užklydusi į lokio ausį.

Lokys, pašokęs iš miego, stvėręs letena ir pačiupęs Išdykėlę.

- Nutrrrūktgalve! Mano ausis tau ne ola! Sutrėkšiu kaip uogą!

Pelė pradėjusi gailiai maldauti:

- Netrėkšk, Mikelyti, geriau mane paleisk, nelaimės valandą aš tau padėsiu!

Lokys nusijuokęs iš tokio pelės pažado, bet visgi paleidęs Išdykėlę.

Praėję kiek laiko.

Vieną tamsią naktį lokys neatsargiai vaikščiojęs ir patekęs į kilpas. Trankęsis kiek begalėdamas – negalįs ištrūkti. Galas jau. Šilo Mikelio riksmas pabudinęs pelę Išdykėlę.

Toji atbėgusi apsidairyti ir matanti, kad stiprusis kaimynas spąstuose. Tuojau atlėkusi pagalbon, pergraužusi kilpą ir išgelbėjusi lokį iš nelaimės.

Nuo to laiko Šilo Mikelis visada kvietęs Išdykėlę pasisvečiuoti savo migyje ir pasišildyti gauruotoje ausyje.

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

Apie mus | Atsakomybė | Mailform

© Pasakų kampelis