Print view

Dangus griūva

Vieną sykį katinas išėjo iš namų pasipeliaut. landžiojo landžiojo po kopūstų daržą, tiktai piept jam ant uodegos galo kopūsto lapas ir užkrito. Persigandęs katinas pamanė: „Dabar tai jau tikrai dangus griūva!” Ir pasileido bėgt.

Bėga, spiria, kiek tik kojos leidžia, ir susitinka kiškį.
- Kiški tiški, bėkim – dangus griūva!
- Kas tau sakė?
- Man ant uodegos galo užgriuvo!
Kiškis persigandęs bėga drauge. Susitinka lapę. Kiškis šaukia:
- Lape snape, bėkim – dangus griūva!
- Kas tau sakė?
- Katins patins.
- Katin patin, kas tau sakė?
- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
Ir lapė persigandusi bėga drauge. Susitinka vilką. Lapė šaukia:
- Vilke pilke, bėkim – dangus griūva!
- Kas tau sakė?
- Kiškis tiškis.
- Kiški tiški, kas tau sakė?
- Katins patins.
- Katin patin, kas tau sakė?
- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
Ir vilkas persigandęs bėga drauge. Susitinka mešką. Vilkas šaukia:
- Meška pleška, bėkim – dangus griūva!
- Kas tau sakė? Lapė snape.
- Lape snape, kas tau sakė?
- Kiškis tiškis.
- Kiški tiški, kas tau sakė?
- Katins patins.
- Katin patin, kas tau sakė?
- Man pačiam ant uodegos galo užgriuvo!
- Papasakok, kaip buvo? – klausia meška.
- Ogi man per kopūstų lysvę beeinant kažin kas ūžt ant uodegos galo ir užgriuvo!
- Ar didelis?
- Kaip gaidžio sparnas.
- Ei tu, paikuti, – sako meška, – juk tai tiktai buvo kopūsto lapas. Grįžkite visi namo.
- O gal ir teisybė, – tarė katinas. – Tai dabar be baimės galėsime sugrįžti.
Ir parbėgo visi namo.

 
Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

Apie mus | Atsakomybė | Mailform

© Pasakų kampelis