Lietuvių liaudies padavimai » Žemynėlės gerumas
Print view

Žemynėlės gerumas

Kadaise griaustinio dievas Perkūnas su požemio dievu Pikuliu padarė žemėje kelionę. Norėjo įsitikinti, ar amžina ugnis gerai saugojama.

Jie atėjo į Žemynėlės būstą. Žemės deivė meiliai juodu priėmė ir gražiai pavaišino.

Atsidėkodamas už tai, Perkūnas padovanojo jai amžiną jaunystę, o Pikulis padovanojo būrį šventų mergerlių. Jos naktį dirbdavo darbus tiems, kurie Žemynėlę karštai garbindavo ir buvo skaistūs.

Žemynėlė buvo žiedeklė: rūpinosi, kad viskas žydėtų, augtų.

Kartą atėjo pas ją visų atstumta Pakalnės mergelė. Nebuvo kam ja rūpintis. Tėvas močiutė seniai pasimirė ir gyveno ten aukštai, debesėliuose. Žėmynėlė vargdienėlei patarė pamary ant aukšto kalnelio pasodinti rožę.

Iš rožių kelmo išaugo didelis medis, – šakos iki debesų. Našlaitė užlipo ant rožės šakomis ant debesų ir pasiguodė tėveliams sunkia dalele.

Hey.lt - Nemokamas lankytoju skaitliukas

Apie mus | Atsakomybė | Mailform

© Pasakų kampelis